Šeštadienio popietę didžiojoje ,,Saulės žiedo“ scenoje skambėjo gražiausios lietuvių dainos, šokti smagiausi šokiai – surengtas koncertas ,,Tarp aukštaičių ir žemaičių“ buvo skirtas Etnografinių regionų metams paminėti.

ramun bernotait-014 rasa sauciunaite zemaicia - aukstaiciai 04

Ramunės Bernotaitės ir Rasos Šaučiūnaitės nuotr.

Aukštaičiai – idėjiniai žmonės
Lietuvoje gerai žinoma etnomuzikologų Gvido ir Linos Vilių šeima tikina, jog kiekvienas Lietuvos etnografinis regionas turi savų ypatumų. Viliai – tikri aukštaičiai panevėžiečiai. Jų teigimu, aukštaičiai – idėjiniai žmonės. Humanitarinių mokslų daktaras Gvidas Vilys teigia: ,,Yra tokia populiari daina ,,kai noriu – rimtai dirbu, kai nenoriu – tinginiauju.“ Tai yra tipiškas aukštaičio charakteris. Aukštaičiui darbe yra labai svarbi idėja. Kada jis turi idėją, mintį ir noro, tada jam nebesvarbu nei laikas, nei pajėgumai – jis tiesiog dirba. Tačiau jei nėra idėjos, darbas jam neįdomus, aukštaitis dirba atžagariomis rankomis.“ Vilių šeimai savo regioniškumo suvokimas – tai buvimas savimi. ,,Ką turi, tuo ir džiaugiesi,“ – sako Gvidas Vilys.
Žemaičiai nedaugžodžiauja ir yra bendruomeniški
Vilių šeima pastebi, kad tarp aukštaičių ir žemaičių yra nemažai skirtumų. Panevėžio kraštotyros muziejaus etnografijos skyriaus vedėja Lina Vilienė teigia, kad žemaičių mąstymas, minčių dėstymas šiek tiek lėtesnis nei aukštaičių. ,,Mes esame įpratę greitai kalbėti. Žemaičiui viską greitai pasakom, o jis ,,Kon saka? A mon saka?“ Be to, žemaičiai nedaugžodžiauja.“ Tačiau Gvidas Vilys pastebi, kad tai gana stereotipiškas žemaičio charakterio vaizdas ir ne visi jie būtent tokie. Yra ir tokių žemaičių, kurie labai greitai kalba ir negali nulaikyti liežuvio už dantų. Be to, anot etnomuzikologo, žemaičiai gana uždari. ,,Kartą, kai buvau ekspedicijoje, žmonės, išgirdę, kad kalbu ne žemaitiškai, ėmė laikytis per atstumą,“ – sako Gvidas Vilys. Žemaičiai pasižymi didesniu nei aukštaičių bendruomenės uždarumu, labiau pasitiki savais žmonėmis, o ne perėjūnais. Puikus to pavyzdys – įvairios žemaičių bendruomenės. ,,Tuo pasireiškia jų uždarumas. Kita vertus, tai labai graži idėja, savivertė, savo šaknų suvokimas ir iškėlimas,“ – teigia etnomuzikologas. Tačiau Gvidas Vilys mano, kad nepaisant to, jog istorinės aplinkybės, gamta ir kiti veiksniai suformuoja skirtingus ir unikalius regionų bruožus, aukštaičiai ir žemaičiai yra daugiau panašūs nei skirtingi.
Etninė kultūra – neatsiejama Vilių šeimos gyvenimo dalis
Etnokultūra Vilių šeimai labai svarbi. Gvidas ir Lina Viliai dirba su etnokultūra susijusį darbą, o jų dukros Uršulė ir Teklė noriai prisijungia prie mamos vadovaujamo folkloro ansamblio ,,Raskila“ veiklos, puikiai dainuoja, šoka ir groja. Folkloras yra neatsiejama jų gyvenimo dalis. ,,Mes gimėme ir augome etninę kultūrą puoselėjačioje šeimoje, tad niekur nuo to ir negalime, ir nenorime pabėgti,“ – šypsosi Uršulė. Jos sesuo Teklė taip pat džiaugiasi: ,,Kolektyvas yra kaip viena didelė šeima. Man patinka, kad žmonės jame neužsidarę, bendraujantys.“
,,Šiemet mes nesam labiau regioniški nei kitais metais“
Paklaustas, kokią reikšmę jam turi Etnografinių regionų metai, Gvidas Vilys sako, kad etnografiškumas – ne naujiena. ,,Folkloro festivaliai vyksta jau 30–40 metų ir į juos suvažiuoja skirtingų regionų kolektyvai. Mes nesame šiemet labiau regioniški nei kitais metais.“ Svarbiausia, sako etnomuzikologas, suvokti save, savo šaknis. Be to, Gvidas Vilys mano, kad etnografinių regionų skirtumai puošia mūsų šalį. ,,Galime organizuoti renginius, į kuriuos atvyktų vieno regiono kolektyvai. Tačiau jie nebus tokie gražūs ir įdomūs. Visai kaip gėlės – vienodų gėlių puokštė ne tokia graži ir įdomi, kaip skirtingų spalvų ir rūšių gėlių kompozicija.
Jei ne žemaičio užsispyrimas
Koncerte ,,Tarp aukštaičių ir žemaičių“ pasirodžiusio Luokės folkloro ansamblio ,,Šatrija“ vadovė, žemaitė Vilija Benešienė sako, kad žemaičiai tvirti, kieti ir kantrūs. ,,Jei ne žemaičio užsispyrimas, tai ir tos Lietuvos gal dabar nebūtų,“ – tarmiškai kalba žemaitė. Kolektyvo ,,Šatrija“ vadovė didžiuojasi būdama žemaitė: ,,Telšiai – juk antra Lietuvos sostinė!”
Vilija Benešienė mano, kad aukštaičiai santūresni nei žemaičiai. Tačiau jai patinka visų regionų žmonės: ,,Kad ir kokiam regione bebūtumėm, visi žmonės juose ir gražūs, ir puikūs, ir malonūs.“ Kolektyvo vadovė mano, kad tokie renginiai, kaip koncertas ,,Tarp aukštaičių ir žemaičių“ parodo, kokias gražias ir gilias turime tradicijas. Tokie festivaliai išryškina, kas mes tokie esame visos Europos ir net pasaulio kontekste. ,,Ir rūbai, ir tautosaka, ir šokiai – tai yra didžiulis mūsų turtas ir paveldas. Turime tai saugoti ir niekam to neatiduoti. Tada būsim tikri lietuviai,“ – sako Vilija Benešienė.

Damilė Martinaitytė